išprotėti

išprotė́ti (język litewski)

wymowa:

(1.1) IPA: /ɪʃproːˈtʲeːtʲɪ/

znaczenia:

czasownik nieprzechodni

(1.1) odchodzić od rozumu

odmiana:

(1.1) ter.: lp aš išprotėju, tu išprotėji, jis/ji išprotėja; lm mes išprotėjame, jūs išprotėjate, jie/jos išprotėja

przesz.: lp aš išprotėjau, tu išprotėjai, jis/ji išprotėjo; lm mes išprotėjome, jūs išprotėjote, jie/jos išprotėjo

przesz. wielokrotny: lp aš išprotėdavau, tu išprotėdavai, jis/ji išprotėdavo; lm mes išprotėdavome, jūs išprotėdavote, jie/jos išprotėdavo

przysz.: lp aš išprotėsiu, tu išprotėsi, jis/ji išprotės; lm mes išprotėsime, jūs išprotėsite, jie/jos išprotės

rozk.: lp -, išprotėk, teišprotėja; lm išprotėkime, išprotėkite, teišprotėja

przyp.: lp aš išprotėčiau, tu išprotėtum, jis/ji išprotėtų; lm mes išprotėtume, jūs išprotėtumėte, jie/jos išprotėtų

przykłady:

składnia:

kolokacje:

synonimy:

(1.1) klaikti, mišti, pamišti, sukvailioti; protą pamesti, proto netekti, proto nustoti

antonimy:

hiperonimy:

hiponimy:

holonimy:

meronimy:

wyrazy pokrewne:

rzecz. protas m

związki frazeologiczne:

etymologia:

uwagi:

por. apkvaišti • paikioti

źródła: